title-img

Elektronikos atliekų srautas sparčiai auga, o kiek jo perdirbama?

Elektronikos atliekų srautas sparčiai auga, o kiek jo perdirbama?

Pastaraisiais metais buityje naudojamos elektros ir elektroninės įrangos pardavimas Lietuvoje neaplenkia pasaulinių tendencijų ir auga dviženkliu skaičiumi. Kaip Lietuvai sekasi tvarkyti elektronikos atliekas ir kokie iššūkiai laukia ateityje?

Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) duomenimis, 2019 metais gamintojai ir importuotojai patiekė Lietuvos rinkai 39,5 tūkst. tonų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ). Palyginti su 2018-aisiais, vidaus rinkai patiektas kiekis išaugo 11%, o palyginti su 2016-aisiais – beveik ketvirtadaliu (23%). Kadangi dalis elektronikos į rinką patenka nelegaliai arba nuperkama užsienyje internetu ir neapskaitoma, EEĮ pardavimas rinkoje yra kur kas didesnis nei skelbia AAA.

Prekyba internetu EEĮ, kaip ir kitais gaminiais, kasmet irgi didėja. Ji ypač suaktyvėjo dėl COVID-19 uždarius prekybos centrus ir parduotuves. Pernai milijonams vartotojų pereinant nuo paprastų parduotuvių prie internetinių elektroninė prekyba tapo pagrindiniu buitinės elektronikos rinkos varomuoju veiksniu. Duomenų, kiek iš tiesų lietuviai nuperka EEĮ internetinėse pardavimo platformose, nėra, tačiau galime pasižvalgyti, kaip yra kitur.

Pasaulinė verslo duomenų platforma statista.com, renkanti ir apibendrinanti duomenis iš daugiau kaip 150 pasaulio šalių, skelbia, kad 2019 metais pardavimas internetu sudarė 29% visų buityje naudojamos EEĮ pardavimo Europoje pajamų, o 2020-aisiais prekyba turėjo išaugti iki 33%. Verslo duomenų analitikų teigimu, iki 2023 metų internetinės parduotuvės atsirieks daugiau nei trečdalį (37 %) viso plataus vartojimo elektronikos prekių pardavimo Europoje.

Kaip tai atrodo pinigine išraiška? Atsigaunant, kaip tikimasi, Europos buitinės elektronikos pramonei EEĮ pardavimo pajamos kitąmet turėtų padidėti iki daugiau nei 230 mlrd. JAV dolerių, o iki 2025-ųjų pabaigos – iki beveik 240 mlrd. JAV dolerių. 2019 metais elektronikos pardavimo pajamos Europos rinkoje, staticta.com duomenimis, sudarė 227,9 mlrd. JAV dolerių.

Elektronikos pardavimui Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse įtakos neabejotinai turi auganti ekonomika ir, be abejo, naujos technologijos – didėjančios gyventojų pajamos skatina rinktis gamintojų siūlomą naujausią įrangą netgi ir tuomet, kai turimi įrenginiai dar veikia. Kita vertus, trumpas EEĮ eksploatavimo ciklas ir menkos taisymo galimybės irgi yra svarbios priežastys, kodėl vartotojai perka, o ne taiso įrenginius. Tačiau Europos Sąjunga (ES) jau ėmėsi priemonių ir įpareigojo gamintojus kurti tvaresnius, ilgiau naudojamus ir lengviau pataisomus elektronikos gaminius, kaip šaldytuvus, šaldiklius, skalbimo mašinas ar indaploves.

Maža to, žiedinę ekonomiką kurianti ES ne tik skatina pakartotinai naudoti gaminius, bet ir įpareigoja kuo daugiau jų perdirbti. Pavyzdžiui, Europos Komisija (EK) siekia, kad pramoninės, automobilių arba elektra varomų transporto priemonių baterijos turėtų būti surenkamos ir perdirbtos visos, kad būtų išgautos vertingos medžiagos, kaip kobaltas, litis, nikelis ir švinas. Perdirbimo dėka būtų atgaunama daugiau žaliavų ir jų dar kartą panaudojama naujų produktų gamyboje, saugomi senkantys gamtos ištekliai ir mažiau teršiama aplinka. Tai ypač aktualu stebint klimato kitos padarinius.

Mažas perdirbimo rodiklis 

Augantis EEĮ pardavimas natūraliai užprogramuoja didėjantį buitinės elektronikos atliekų kiekį. Tačiau elektronikos atliekų perdirbimo srityje nemažų sunkumų patiria tiek Europos šalys, tiek visas likęs pasaulis.

Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, 2019 metais pasaulio gyventojai sukaupė 53,6 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos atliekų – 21% daugiau nei prieš penkerius metus, tačiau buvo perdirbta tik mažiau nei penktadalis (17,4%) visų atliekų. Jei JT prognozės išsipildys, iki 2030 metų elektronikos atliekų (įrenginių, kuriuose yra baterija, akumuliatorius ar kištukas elektrai) metinis kiekis sudarys 74 mln. tonų ir bus beveik dukart didesnis nei 2014-aisiais.

Vien Europoje 2019 metais susidarė 12 mln. tonų EEĮ atliekų, o pagal elektronikos atliekų susidarymą vienam gyventojui (16,2 kg) Europai atiteko pirmoji vieta pasaulyje.

Mažas EEĮ atliekų perdirbimo rodiklis reiškia, kad auksas, sidabras, varis, platina ir kitos aukštos vertės perdirbimo metu atgaunamos medžiagos (konservatyviu vertinimu jų vertė 2019-aisiais siekė 57 mlrd. JAV dolerių ir buvo didesnė už daugumos šalių bendrąjį vidaus produktą) dažniausiai buvo išmetamos ar sudeginamos, o ne surenkamos apdorojimui ir pakartotiniam naudojimui.

Vidutines ir mažas pajamas turinčiose šalyse elektronikos atliekų tvarkymo infrastruktūra nėra pakankamai sukurta arba kai kuriais atvejais jos visiškai nėra. Europos valstybės, kuriose įdiegta oficiali elektronikos atliekų tvarkymo sistema, taip pat susiduria su palyginti mažais atliekų surinkimo ir perdirbimo rodikliais.

Kaip sekasi Lietuvai?

ES šalyse buityje naudojamos EEĮ perdirbimą reglamentuoja ES Direktyva. Pagal Lietuvos Vyriausybės patvirtintas užduotis šiemet, kaip ir pernai, mūsų šalyje turi būti sutvarkyta ir perdirbta 65% visos Lietuvos rinkai pateiktos buitinės elektronikos, jei yra įsteigta pakankamai elektronikos atliekų priėmimo vietų (vidaus rinkai patiekiant 150 tonų EEĮ būtina įsteigti vieną atliekų priėmimo vietą). Jei tiek vietų nėra, tuomet metinis perdirbimo rodiklis šiais metais būtų 10 procentiniais punktais didesnis.

Duomenų apie rinką 2020 metais dar nėra, todėl neaišku, kaip Lietuvai pernai sekėsi įgyvendinti EEĮ atliekų surinkimo ir perdirbimo užduotį. 2019-aisiais, remiantis AAA duomenimis, mūsų vidaus rinkoje  buvo surinkta ir perdirbta 39,5% buityje naudojamos elektronikos atliekų – Lietuva neįvykdė ES Direktyvos bei Lietuvos Vyriausybės numatytos užduoties perdirbti 60% atliekų. 2018 metais EEĮ surinkimo ir perdirbimo lygis tesiekė 40 % (surinkimo ir perdirbimo užduotis buvo 55 %), 2017-aisiais – 40,4 % (užduotis – 50 %), o 2016-aisiais – 39,4 % (užduotis – 45 %).

Yra kelios esminės priežastys, kodėl Lietuva nepasiekia užduočių. Pirma, ne visi EEĮ gamintojai ir importuotojai vykdo pareigas šviesti visuomenę ir finansuoti atliekų surinkimą bei perdirbimą. Antra, silpna valstybinių institucijų kontrolė. Dėl to pareigų nevykdantys elektronikos gamintojai ir importuotojai nepatiria finansinių nuostolių. Maža to, gamintojus ir importuotojus vienijančios organizacijos iki šiol neturi patvirtintų pastarųjų kelerių metų veiklos ataskaitų dėl trukdžių ją pateikti per Vieningą gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinę sistemą (GPAIS).

Nešiojamosioms baterijoms ir akumuliatoriams, montuojamiems mobiliuose telefonuose, kompiuteriuose, žaisluose ir pan., galioja 45 % surinkimo užduotis nuo viso atskirai vidaus rinkai patiekto kiekio ir Lietuva sėkmingai vykdo šią užduotį. Visgi tam, kad ekonomika neprarastų namuose naudojamų baterijų medžiagų dabartinė užduotis, EK siūlymu, iki 2025 metų padidėtų iki 65 %, o 2030 m. – iki 70 %. Norint įgyvendinti šį reikalavimą, gerokai teks pasitempti kiekvienos šalies visuomenei.

Augame. O kas toliau?

Griežtėjant reikalavimams gamintojai ir importuotojai neabejotinai turės ne tik dar aktyviau šviesti visuomenę, kaip rūšiuoti atliekas, bet ir daugiau investuoti lėšų į atliekų surinkimo infrastruktūrą. Atliekų tvarkytojams teks rasti papildomų investicijų perdirbimo pajėgumui didinti.

Gamintojų ir importuotojų bei perdirbėjų sąnaudos taip pat augs, o tai atsilieps ir atliekų sutvarkymo ir pačių gaminių kainai. Ir tik efektyvesnė elektronikos bei baterijų atliekų surinkimo ir perdirbimo sistema bei masto ekonomika galėtų amortizuoti bent dalį padidėjusių išlaidų.

Didesnių iššūkių perdirbėjams kels ir po kelerių metų išaugsiantys elektromobilių ir hibridinių automobilių (plug-in) baterijų, kurias galiausiai taip pat reikės perdirbti, kiekiai. Nauji iššūkiai skatins ieškoti naujų perdirbimo galimybių.

Gyventojai taip pat turės labiau įsitraukti į žiedinę ekonomiką: mažinti vartojimą, ilgiau ir pakartotinai naudoti gaminius, atsakingai rūšiuoti, kad kuo daugiau įrangos būtų perdirbama ir mažiau jos patektų į sąvartynus.

Tvarumas ir žmogaus veiklos neigiamos įtakos klimatui mažinimas turi savo kainą ir ji, akivaizdu, yra ganėtinai didelė.

Komentaro autorė yra Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos vadovė Asta Pakštaitė-Marcinkienė.

Komentaras publikuotas „Delfi”:  https://bit.ly/2VQ3OKO